Gitara yra styginis muzikos instrumentas, kuriuo grojama pirštais arba mediatoriumi. Instrumentas sudarytas iš korpuso, grifo, stygų ir galvutės.
Gitarų tipai
Gitarų tipų yra gana daug: klasikinė (6 stygos, 7 stygos, 8 stygos), akustinė (6 stygos), bosinė (4 stygos), akustinis bosas (4 stygos}, elektrinė (5 – 6 stygos), ukulele (4 stygos), MIDI gitara, gitara su tuščiaviduriu grifu (angl. hollowneck guitar), gitara – arfa.
Smuikas – styginis instrumentas turintis keturias stygas, suderintas kvintomis. Žemiausia styga yra G („sol“). Tai yra pats mažiausias ir aukščiausiai suderintas instrumentas, priklausantis smuiko šeimai. Šiai šeimai taip pat priklauso violončelė ir altas. Panašus gaubtas styginis kontrabosas praktiškai priklauso tai pačiai, bet šiek tiek atskirai violų šeimai. Žmogus, grojantis smuiku vadinamas smuikininku arba fidleriu.
Akordeonas yra muzikos instrumentas, priklausantis liežuvėlinių aerofonų klasei. Akordeonu grojama spaudant klavišus ir mygtukus, taip atidarant kelią orui tekėti pro liežuvėlius ir sukelti garsą. Akordeonas labai populiarus Šiaurės Amerikoje, Kolumbijoje, Brazilijoje ir Prancūzijoje.
Groti akordeonu reikia turėti tam tikros fizinės jėgos, nes instrumentas yra gana sunkus. Akordeonas gali sverti nuo 1 iki 9-10 kilogramų (kai kurie sveria ir 13, ar net 15 kilogramų). Tai priklauso nuo to, iš ko ir kaip jis pagamintas. Taip pat akordeonai pasižymi savo gabaritais, todėl ne visais akordeonais gali groti vaikai ir mažesnio ūgio žmonės.
Akordeonai dažniausiai skirstomi pagal bosų skaičių. Mažiausias yra 8 bosų akordeonas, o didžiausias – 160. Kiti akoredonai: 12, 16, 24, 32, 60, 80, 96, 120 bosų.
Akordeonas populiarus muzikos instrumentas Lietuvoje, ypač muzikos mokyklose. Akordeonu Lietuvoje pradedama mokyti groti dažniausiai nuo 5-6 metų. Muzikos mokyklose naudojami 60-80 bosų akordeonai, o vyresnių klasių mokiniai groti mokosi ir 96-120 bosų akordeonais.
Pažangiausiose mokyklose mokoma groti akordeonais su melodiniais bosais (chromatiniai bosai).
Fortepijonas – klavišinis muzikos instrumentas, dažniausiai naudojamas koncertams. Jo vibratorius – stygos. Kad stygos pasidarytų tamprios, reikia jas iš anksto viena kryptimi įtempti. Fortepijonas išsiskiria dideliu diapazonu, turtingu tembru ir judria skambesio dinamika.
Svarbiausios fortepijono dalys: stygos, rezonansinė plokštė (deka), klavišinis mechanizmas ir medinis korpusas (futoras) su jame įtvirtinu metaliniu rėmeliu ir medine lenta – virbelbanku stygoms įtempti.
Fortepijonas turi nuo 214 iki 245 plieninių stygų. Pačių stygų skleidžiamas garsas nežymus, todėl jį sustiprina ir praturtina naujais obertonais mechaninis garso stiprintuvas – rezonansinė plokštė (deka). Ji gana stora (7-9 mm kraštuose, 9-11 mm viduryje), dažniausiai pagaminta iš eglės medienos. Geriausios (vadinamosios homogeninės) dekos suklijuojamos iš apytiksliai vienodo tankio ir tamprumo medžio lentelių. Juo mažesnis dekos medžiagos tankis, tuo mažiau slopsta joje plintantys virpesiai – garsas trunka ilgiau. Visada siekiama, kad garsas dekoje pasiskirstytų kiek galima tolygiau, todėl prie jos, statmenai dekos medžio sluoksniams priklijuojami mediniai strypai, vadinami spyruoklėmis. Jie deką truputį išgaubia stygų kryptimi, todėl korpuse įklijuota deka tampa tampresnė, geriau atlaiko įtemptų stygų slėgį, daugiau stiprina garsą. Įtemptos stygos savo antruoju galu remiasi į deką medinėmis atramomis – štegais. Per štegus stygų virpesiai pasiekia deką, kuri rezonuodama juos sustiprina ir išspinduliuoja į aplinką, kartu praturtina tembrą savo rezonansiniais dažniais – formantėmis. Labai svarbu, kad fortepijono deka, vienu metu stiprindama daugybę garsų, neišryškintų klausai nemalonių, neharmoninių obertonų.
Klarnetas (it. clarinetto iš lot. clarus ‘aiškus’) – medinis muzikos instrumentas, chromatinis liežuvėlinis aerofonas. Altosoprano tesitūros klarnetų šeimos instrumentas. Pavadinimą gavo dėl aukšto, tyro, skaidraus balso.
Konstrukcija
Šiuolaikinio klarneto korpusą sudaro 66-71 cm ilgio ir 1,3-1,5 cm skersmens tiesus cilindriškas vamzdis. Turi snapo pavidalo pūstuką (mundštuką) su viengubu liežuvėliu, truputį išgaubtą jungiamąją dalį, taurės pavidalo žiotis. Pagrindinės 7 skylutės be vožtuvėlių, kitos – dangstomos vožtuvėlių ir svirtelių mechanizmu, valdomu abiejų rankų pirštais. Klarnetą, patobulinęs senovės prancūzų instrumentą šalamają apie 1700 m. sukonstravo Niurnbergo meistras Kristoforas Deneris. XX a. pirmoje pusėje klarnetą tobulino Rygos lietuvių klarnetininkas ir kompozitorius P. Stankevičius. Klarnetus kartais darydavo liaudies muzikantai, meistrai.
